Apie kolių veislę

Apie kolius galima kalbėti labai daug, juk ne veltui kelios kartos žavisi garsiąja Lese. Nuolat stebina šių šunų nepaprasta ištikimybė artimiems žmonėms, intelektas ir inteligencija, meilė ir pakantumas vaikams. Jie – ilgaamžiai, išgyvena 12 – 16 metų. Gyvybingi, linksmi, visada pasirengę lydėti šeimininką. Žmonės, kartą įsigiję kolį, nebeatsisako šios veislės. Kolis pamilstamas kartą ir visam gyvenimui…

Koliai labai protingi šunys, jei buvo dresuojami kaip šunys sargai, aklųjų vedliai, gelbėtojai, net kino žvaigždės. Kolius laikė Karalienė Viktorija ir rusų Caras Nikolajus 2-rasis, taip prisidėjo prie veislės populiarinimo. Patraukli kolio išvaizda lėmė jų populiarumą parodose ir tapimą puikiu šeimos draugu.

Temperamentas

Labai protingas šuo. Jautrūs, mielas, švelnus, atsidavęs, lengvai dresuojamas. Paprastai gerai sugyvena su kitais gyvūnais ir šunimis. Labai prisirišęs ir saugo tuos, kuriuos myli. Vienas kolis keliavo beveik 4000 km. tam, kad grįžtu pas savo šeimininkus, po to kai pasimetė. Šios veislės šunys ne kartą apdovanoti už savo žygdarbius. Puikus vaikų draugas, žaismingas. Labai energingi. Neagresyvūs.

Priežiūra

Gali gyventi bute jei gauna pakankamą apkrovimą. Namuose ne tokie aktyvūs, kaip lauke. Jautrūs. Jiems reikia daug treniruočių, įskaitant ilgus pasivaikščiojimus. Būtina šukuoti, kad apsisaugot nuo iškritusių plaukų namuose, ant baldų, drabužių. Ypatingai šėrimosi laikotarpiu. Maudyti tik esant reikalui. Šeriasi gausiai, dukart metuose.

www.bone.lt

Istorija

Ško­tų avi­ga­nis (ko­lis) – ži­no­ma, kad ko­lio veis­lės šu­nų jau bū­ta XI­II am­žiu­je Is­lan­di­jo­je. Ga­lu­ti­nai veis­lė su­si­for­ma­vo XVI­II am­žiaus pa­bai­go­je. Nuo XVI am­žiaus šios veis­lės šu­nys Ško­ti­jo­je ga­nė juo­da­gal­ves avis (col­le­ys). Nuo ko ir kilo šis jų veislės pavadinimas. Ga­ny­da­mi kal­nuo­se šios veis­lės šu­nys ta­po sa­va­ran­kiš­kes­ni už vo­kie­čių avi­ga­nius, ga­niu­sius siau­ro­se ly­gu­mų ga­nyk­lo­se tarp dir­ba­mų lau­kų. Ko­lio veis­lės šu­nys mo­kė­jo pa­tys su­si­ras­ti ir par­gin­ti to­li nu­kly­du­sią avį. Jie la­bai nuo­vo­kūs, bet nė­ra la­bai klus­nūs. Tai nuo­vo­kus, links­mas, la­bai drau­giškas ir su­ma­nus, leng­vai dre­suo­ja­mas, la­bai prie­raišus šuo.

Trumpaplaukiai  ir ilgaplaukiai koliai tai veislė kilusi iš lokalizuotos šunų bandos Škotijoje ir Velse. Škotijos veislės šunys buvo dideli, stiprūs, agresyvūs, išveisti ganyti kalnų avis. Velso veislės šunys buvo maži ir judrūs, prijaukinti ir draugiški, bet taip pat ganė ožkų bandas. Kada anglai pamatė šiuos šunis Birminghamo turguje juos taikydami savo aviganio variantus: maišydami  trumpaplaukius ir ilgaplaukius. Po pramoninės revoliucijos, išgautas  nuosavas suns modelis, šis šuo tapo madingas, ir pirmieji koliai buvo ketinami suleisti su rusiškais Borzoi šunimis tam, kad išgauti kilnią galvą, kuri šiomis dienomis yra tikrasis ilgaplaukio kolio charakteris, išvaizda. Nors nėra žinoma galutinai, ar tikrai rusų Borzoi  buvo įtraukti į veislės tobulinimą. Kita  galimybė – kergimas su airių seteriais. Airių seterių įvedimas į veislę genetiskai paveike Kolio kailį – jis tapo sabalo spalvos. Šitas suvedimas taip pat padarė šunis aukštesnius ir stipresnius bei sunkesnius. Kai Karaliene Viktoria  isigijo ilgaplauki koli, matytą vienoje Balmoral pilyje, jie tapo tarsi mados dalyku. Tęsdami parodinę veislininkystę , drastiškai buvo pakeista šunų išvaizda. 1960 m. tai buvo jau daug didesnis šuo nei dabar. Ankstesni šunys taip pat buvo tvirti sudėjime ir  galintys iveikti 100 mylių atstumus per dieną . Jungtinėje Karalystėje (UK)  ilgaplaukiai koliai nebenaudojami kaip ganymo šunys juos pakeitė darboholikai border koliai.